PARALELINĖS REALYBĖS

Anja (vardai istorijoje pakeisti) dalyvavo keliose terapijos sesijose. Jos išgyvenimų priežastis – išsiskyrimas su vaikinu. Paprastai neklausiu gyvenimo detalių, nes Minties lauko terapija veikia be sąmoningo įsikišimo, tačiau kartais pats klientas pajunta poreikį išsipasakoti, tada sužinau daugiau.

Taigi, Anja apie porą metų draugavo su Oliveriu. Juos stipriai susiejo aistra šiuolaikinei muzikai. Anja įsimylėjo. Nežinau, kaip buvo Oliveriui, bet tikriausiai gilesni jausmai jo neaplankė, nes Anja aiškiai įvardijo: „mes draugai, be ne pora“.

Oliveriui vis labiau grimztant į pesimizmą ir depresiją, Anja suprato kad tai labai smarkiai veikia jos nuotaikas. Ji pavargo būti negatyvo sugertuku, o jos optimizmas nyko akyse. Kartais tokie santykiai vadinami emociniu vampyrizmu. Taigi, Anja apsisprendė santykius nutraukti. Jos jausmų sumaištis: gailestis dėl prarasto gero draugo ir smagių akimirkų kartu, kaltė dėl „palikto nelaimėje" draugo ir žinoma, meilė be atsako, - mūsų sesijų taikinys.

Susitikimai buvo labai sėkmingi. Po jų Anja pasijuto pakankamai atsipalaidavusi ir pasiruošusi naujiems gyvenimo nuotykiams, o „atkritimo“ atvejams turėjo efektyvias priemones – asmeninius terapijos algoritmus.  

Gavau keletą Anjos elektroninių laiškų, džiaugsmingai pranešančių apie puikią, darbingą nuotaiką. Sakė niekaip nesitikėjusi, kad jausis taip gerai. Tačiau vienas laiškas buvo kitoks:

„...Kartais aš kamuojuosi dė jausmų Oliveriui, vakar buvo kaip tik toks atvejis – buvo taip liūdna, nes aš jo ilgėjausi. Ir dar dėl to, kad praradau pasitikėjimą savimi ir pradėjau abejoti, kad sprendimas išlaikyti atstumą buvo teisingas. Vėliau tą vakarą mes susirašinėjome per „WhatsApp“. Jaučiausi kaip apsvaiginta narkotikų. Aš taip mėgavausi skaitydama jo žinutes (apie muziką, ne apie mus).

Tačiau turiu būti sąžininga. Kai jaučiausi blogai, nenaudojau tapingo. Vietoje to nusprendžiau panirti į savo liūdesį ir pirmą kartą per mėnesį verkiau. Gal tai buvo gerai.“

Mano atsakymas Anjai:

„...O, kad tik būtų įmanoma atskirti temas – muziką nuo savo jausmų Oliveriui. Tai nepaprastai sunku, todėl taip žeidžia.

Santykiai niekada nėra tik balta ar juoda. Neabejotinai bendraudami turėjote savo puikių valandų, kurių dabar taip trūksta. Visgi, matyt blogų periodų buvo žymiai daugiau, todėl nusprendei nuo jo atsiriboti.

Kaip ten bebūtų, yra viena įdomi teorija apie paralelines realybes, kuri galėtų padėti pamatyti situaciją kitaip.

Mūsų gyvenimas nėra vietisas, bet tarsi filmas – sudarytas iš begalinės sekos gyvenimo kadrų. Ta pati akimirka gali turėti aibes skirtingų variantų. Kadrai keičiasi nepaprastai greitai (milijonų per sekundę greičiu) ir yra labai panašūs vienas į kitą, todėl mes nepastebime perėjimų, sujungimų. Taigi, kiekvienas gyvenimo momentas yra atskiras unikalus aplinkos vaizdo rinkinys.

Pavyzdžiui, tikrai buvai situacijoje, kai ieškojai ir negalėjai rasti daikto, esančio tiesiai prieš akis. Po kurio laiko galų gale jį pastebėjai ir negalėjai suprasti, kaip buvo įmanoma jo nematyti. Taip yra dėl to, kad kol ieškojai, buvai įsitikinusi, jog daiktas dingo, taigi patekai į paralelinę realybę, kuri atitiko tavo įsitikinimą. To daikto tikrai ten nebuvo. Bet kai mintys nukrypo nuo paieškų, ar radai sprendimą, kaip gali tą daiktą pakeisti kitu,kažkaip apsieiti be jo, patekai į paralelinę realybę, kurioje ieškomas daiktas vėl gulėjo prieš akis.

Visos tos bi-bi-bilijonai paralelinių realybių eagzistuoja vienu metu. Todėl, prieš tai buvusiame pavyzdyje, kažkas galėjo ateiti ir rasti daiktą, nors jis tau toliau nesimatė. Taip žmonės, einantys ta pačia gatve, gali turėti visiškai skirtingus patyrimus.

Pritaikykim paralelinės realybės koncepciją tavo situacijai su Oliveriu.

Tu negali jo turėti, kol tau jo trūksta, kol jo ilgiesi ir pasigendi. Jis nebus tau prieinamas nei fiziškai, nei emociškai. Kol tavo mintyse vyraus jo pesimisto vaizdas, net nei jį sutiksi, vėl patirsi negatyvumą.

Tačiau EGZISTUOJA realybė, kurioje jis mielas, mylintis ir nori būti su tavimi. Tam, kad ta relybė tau būtų prieinama, turi stengtis kaip galima dažniau ir ilgiau būti geros nuotaikos, išsiblaškyti nuo ilgesio.

Kai mintyse pašalinsi priežastį, dėl kurios jautiesi negerai, įžengsi į realybę, kurioje šia tema viskas yra gerai.

Nieko tokio retkarčiais paverkti - ašaros yra puikus būdas sumažinti įtampą. Tu neturi dirbtiniu būdu tarpti absoliučia optimiste. Užtenka, kad teigiami jausmai vyrautų šiek tiek daugiau nei 50% sąmoningo laiko (sąmoningas yra laiko periodas, kai nemiegi). Ir tuomet atsitiks viena iš dviejų: arba geroji Oliverio versija vėl bus tavo gyvenime, arba sutiksi kažką, kas turės visas gerąsias Oliverio savybes, plius kitus privalumus.“

Autorius: Rasa Židonienė