JAUSMŲ NAMAI
Mama sparčiai sensta. Akyse nyksta sveikas protas, atmintis, nuovoka. Pradžioje dar nesupratau jos keistų sprendimų priežasties. Nesupratau, kodėl negalim susitarti, dažnai pykdavau, bardavausi.
Dabar jau aišku, bet kartais vis dar išveda iš kantrybės, smarkiai sujaukia ramybę. Po vieno tokio sunkaus susidūrimo eidama namo bandžiau atgauti pusiausvyrą, vėl rasti supratimą, užuojautą. Jaučiau, kad turiu prisiminti kažką gero iš vaikystės, paauglystės, dėl ko pasijusčiau dėkinga. Maniau, tai man padės nuraminti pyktį ir sudirgimą.
Susikaupiau – nieko. Žinojau, kad tikrai yra, ką prisiminti, bet neradau nei menkiausio kabliuko, nei šešėlio palankumo, švelnumo ar meilės. Galvoje buvo tuščia: plynas laukas, nulis, gėrio vakuumas. Kodėl?
Kad suprastume kaip gyvuoja, sąveikauja ir keičiasi jausmai, papasakosiu apie jausmų organizaciją.
 |
Įsivaizduokime, kad mūsų jausmai gyvena didžiuliame name su daugybe aukštų į viršų ir žemyn. Virš žemės įsikūrę visi teigiami jausmai. Čia šviesu, erdvu jauku. Kuo aukščiau, tuo maloniau, daugiau galimybių: per didesnius langus atsiveria geresni vaizdai, ervesnės patalpos,- vis šiltesni, skambesni, šviesesni jausmai. Pačiuose viršutiniuose įsikūrusi meilė, laisvė, ekstazė, aiškumas, žinojimas, aistra, kiek žemiau - laimė ir entuziazmas. Pirmasis namo aukštas skirtas ramybei ir pasitenkinimui.
Pirmame rūsio aukšte įsikūręs pirmasis neigiamas jausmas - nuobodulys. Kuo giliau po žeme – tuo kambarėliai mažesni, lubos žemesnės, oras retesnis. Ir jausmai sulig kiekvienu aukštu žemiau vis skaudesni ir sunkesni. Pačiame dugne gali tik egzistuoti, čia prislėgti sienų ir lubų kali pažeidžiamumas, baimė, gedulas, depresija, neviltis ir bejėgiškumas.
Toks yra jausmų namas. Kiekvienas tokį turim ir kasdien po jį vaikštinėjame. Nuo kūdikystės pradedame gyventi viršuje, tik retkarčiais trumpam nusileisdami iki nusivylimo ar pykčio. Bet tuoj ir vėl bėgame aukštyn, nes dar niekas neįtikino, kad sėdėti tamsioje niūrioje patalpoje yra normalu, kad gali ir pakentėti. Kuo vaikai didyn, tuo apsilankymai rūsyje dažnesni ir ilgesi. Ir nenuostabu – gyvenimas tampa vis sudėtingesnis, aplinkiniai darosi ne tokie draugiški ir atlaidūs. Mūsų galvelės pamažu prigrūdamos taisyklių, įsitikinimų ir stereotipų. Priklausomai nuo vidinių polinkių ir gyvenimo aplinkybių, ilgainiui įsitvirtiname kažkuriame namo lygyje, pamirštam, kad tie viršutiniai, šviesieji aukštai irgi priklauso mums.
Jausmų eiliškumas nuo smagiausio iki liūdniausio gali turėti asmeninių niuansų, tačiau nukrypimas nuo pateiktos sekos nebus didelis:
- Džiaugsmas/žinojimas, aiškus suvokimas/laisvė/vertinimas/pasitikėjimas savimi/meilė
- Aistra
- Entuziazmas/užsidegimas/troškimas/laimė
- Teigiami lūkesčiai/ tikėjimas
- Optimizmas
- Viltis
- Pasitenkinimas/ramybė
- Nuobodulys/pasiduodu
- Pesimizmas
- Frustracija/sudirgimas/nekantrumas
- Bejėgiškumas (visko per daug)
- Nusivylimas
- Abejonė
- Nerimas
- Kaltinimas
- Drąsos netekimas
- Pyktis
- Kerštas/teisėtas pasipiktinimas
- Įsiūtis/neapykanta
- Pavydas/apmaudas
- Nesaugumas/kaltė/žema savivertė/vienišumas
- Baimė/gedulas/depresija/neviltis/bejėgiškumas
Namo alegorija nėra ideali, bet ji padės suprasti save ir aplinkinius. Kodėl kartais, kai taip reikia, negali rasti šviesios minties? Pagrindinės taisyklės tokios:
- Kai jau esi tam tikrame aukšte, visos tuo metu aplankančios mintys, net ir iš visiškai nesusijusių sričių, bus panašaus emocinio atspalvio.
- Iš dabartinio aukšto ranka pasiekiami tik gretimi aukštai. Pavyzdžiui, jei esi rūsyje neįmanoma matyti, kas yra penktame aukšte. Taip pesimizme panirusiam bus neįmanoma pamatyti viltį ar džiaugsmą. Jam artimas bus žemesnis aukštas su frustracija ir nekantrumu ar aukštesnis - su nuoboduliu.
- Peršokti kelis aukštus ir staiga iš pesimisto tapti optimstu yra neįmanoma. Būtinai teks paeiliui pereiti visus tarpinius aukštus. Pavyzdžiui depresijos aukšte esantis, savo kelyje viršun būtinai praeis aukščiau esančius (kerštą, pyktį, kaltinimą abejonę ir t.t.). Gera žinia ta, kad tarpinius aukštus gali prabėgti labai greitai. Įgudus tai pavyksta padaryti per kelias minutes. Kartais kelionė aukštyn tokia greita, kad tarpinių nuotaikų net nespėsi įvardinti.
- Nesvarbu, nuo kurio aukšto pradėsi, kelionė aukštyn visada jausis kaip nuotaikos pagerėjimas, o kelionė žemyn - kaip pablogėjimas. Pavyzdžiui kaltės, vienišumo, nesaugumo užgniaužtas pasijus nepalyginamai geriau kilstelęs iki neapykantos, keršto ar pykčio, nes čia jis atgaus galią kažką pakeisti. Labai svarbu tai suprasti tiek dėl savęs, tiek dėl aplinkinių. Nemalonu, kai kažkas buvęs depresijoje, staiga pradėjo svaidytis keiksmais. Jei atvirai, buvo žymiai ramiau, kai jis pasyvai gulėjo ant sofos. Tačiau jam tai vienintelis kelias link ramybės ir vilties. Nesmerkit ir negėdinkit, kad nepastūmėtumėt vėl žemyn. Geriau pasidžiaukit pažanga ir padėkit greičiau palypėti aukštyn.
- Kuo daugiau „aukštų“ tarp jausmų, tuo stipriau jaučiamas pasikeitimas. Pavyzdžiui, vaikai dažnai jaučiasi smagūs, laimingi, susidomėję, optimistai, tad nuslydimas į nusivylimą jausis labai skaudžiai, gal net nepakeliamai. Dėl to juos matome apsipilančius ašaromis „dėl niekų“. Suagusiam, kurio pagrindinė buveinė - viltis, ramybė ir nuobodulys, iki nusivykimo bus tik pora aukštų, tad bus sunku suprasti vaiko dramą.
- Ilgiau užsibuvę su nemaloniais jausmais prie jų priprantame. Dažnai paklausti, kaip gyvenam, atsakom: „Viskas NORMALIAI“. Suprask: „Nieko tokio, kad man nuobodu, neramu ar pikta.“ Kai pripranti prie nuobodulio, pesimizmo, sudirgimo, labai paprasta nusmukti per kelis aukštus žemyn ir šio pasikeitimo beveik nepastebėti, nes jis vis dar bus „normaliai“ zonoje. Tarkim nusileidimas iš nuobodulio į nerimą yra gana didelis „kelių aukštų“ nuosmukis, bet jei emocinis diskomfortas įprastas, jis įvyksta nepastebimai. Bėda ta, kada kai jau esi nerimo aukšte, arčiau yra ir pyktis, nesaugumas ar depresija.
- Jei esi rūsyje, NIEKADA nesiimk veiksmų, nepriimk sprendimų. Vienintelis teisingas pasirinkimas - keliauti mintimis aukštyn bent jau iki pirmojo ramybės aukšto ir tik tada imtis veiksmų. Kodėl? Kiekviename aukšte yra informacija, sjusijusi su tik atitinkamu jausmu, tad rūsyje gerų atsakymų, teisingų sprendimų nėra. Jei esi pykčio aukšte, visa, kas tau tuo metu pasiekiama bus apie pyktį, todėl ir sprendimas, veiksmas neduos nieko gero, tik sukels dar daugiau pykčio arba situaciją dar pablogins. Iš rūsio NIEKADA nerašyk laiškų, neskambink, nesiaiškink. Netiki? Pastebėk savo gyvenimą bent savaitę. Esu tikra, kad pastebėsi daugybę įrodymų.
- Retkarčiais trumpam nusileisti į rūsį nėra blogai, bent jau tam, kad grįžę aukštyn labiau vertintume šviesą ir erdvę. Tačiau šiems privalumams įvertinti, tikrai nebūtina leistis giliai ir ten sėdėti ilgai, nes...
- ... jaustis gerai - malonu. Jei kam nepakanka tokio motyvo, pridėsiu, kad tai tiesiogiai lemia mūsų sveikatą. Daugiau apie tai skaitykite kitame straipsnyje.
Kuriuose jausmų namo aukštuose įsikūrei tu?
Autorius: Rasa Židonienė.
Parengta remiantis Abraham-Hicks mokymais.