JAUSMŲ NAMAI

 

Mama sparčiai sensta. Akyse nyksta sveikas protas, atmintis, nuovoka – senatvinė demencija. Pradžioje dar nesupratau jos keistų sprendimų priežasties. Nesupratau, kodėl negalim susitarti, dažnai pykdavau, bardavausi. Dabar jau aišku, bet kartais vis dar išveda iš kantrybės, smarkiai sujaukia ramybę.

Po vieno tokio sunkaus susidūrimo eidama namo bandžiau atgauti pusiausvyrą, vėl rasti supratimą, užuojautą. Galvojau: „Ji - ta pati mano mamytė, pati geriausia, švelniausia. Turiu prisiminti kažką gero iš vaikystės, paauglystės, dėl ko pasijusčiau dėkinga.“ Maniau, tai man padėtų nuraminti pyktį ir sudirgimą. Susikaupiau – nieko. Žinojau, kad tikrai yra, ką prisiminti, bet neradau nei menkiausio kabliuko, nei šešėlio palankumo, švelnumo ar meilės. Galvoje buvo tuščia. Kodėl?

Kad suprastume kaip gyvuoja, sąveikauja ir keičiasi jausmai, papasakosiu apie jausmų organizaciją.

Įsivaizduokime, kad mūsų jausmai gyvena didžiuliame name su daugybe aukštų į viršų ir žemyn. Virš žemės įsikūrę visi teigiami jausmai. Čia šviesu, erdvu, jauku. Kuo aukščiau, tuo maloniau, erdviau, jaukiau: didesni langai, geresni vaizdai, daugiau naudingų daiktų,- vis šiltesni, skambesni, šviesesni jausmai. Pačiuose viršutiniuose aukštuose įsikūrusi meilė, laisvė, ekstazė, aiškumas, žinojimas, aistra; kiek žemiau - laimė ir entuziazmas.

Pirmasis namo aukštas skirtas ramybei ir pasitenkinimui.

Kuo giliau po žeme – tuo kambarėliai mažesni, lubos žemesnės, oras retesnis. Ir jausmai sulig kiekvienu aukštu žemiau vis skaudesni ir sunkesni.  Pačiame dugne gali tik egzistuoti, čia prislėgti sienų ir lubų kali pažeidžiamumas, baimė, gedulas, depresija, neviltis ir bejėgiškumas.

Toks tas jausmų namas. Kiekvienas tokį turim ir kasdien po jį vaikštinėjame.

Nuo kūdikystės pradedame gyventi viršuje, tik retkarčiais trumpam nusileisdami iki nusivylimo ar pykčio. Bet tuoj ir vėl bėgame aukštyn, nes dar niekas neįtikino, kad sėdėti tamsioje niūrioje patalpoje yra normalu, kad gali ir reikia pakentėti. Dar nespėjome čia susinešti savo būtiniausių daiktų, tad ir užsibūti nėra priežasties. Kuo vaikai didyn, tuo apsilankymai rūsyje dažnesni ir ilgesi. Ir nenuostabu – gyvenimas tampa vis sudėtingesnis, o ir aplinkiniai darosi ne tokie draugiški ir atlaidūs. Mūsų galvelės pamažu prigrūdamos taisyklių, įsitikinimų ir stereotipų.

Priklausomai nuo vidinių polinkių ir gyvenimo aplinkybių, ilgainiui Įsitvirtiname kažkuriame namo lygyje, pamirštam, kad tie viršutiniai, šviesieji aukštai irgi priklauso mums. Jausmų eiliškumas name nuo smagiausio iki liūdniausio gali turėti asmeninių niuansų, tačiau nukrypimas nuo pateiktos sekos nebus didelis:

1. Džiaugsmas, žinojimas, aiškumas, laisvė, vertinimas, pasitikėjimas savimi. meilė;
2. Aistra;
3. Entuziazmas, užsidegimas, troškimas, laimė;
4. Teigiami lūkesčiai, tikėjimas;
5. Optimizmas;
6. Viltis;
7. Ramybė, pasitenkinimas;
8. -------------------
9. Nuobodulys;
10. Frustracija/sudirgimas/nekantrumas;
11. Bejėgiškumas (visko per daug);
12. Nusivylimas;
13. Abejonė;
14. Nerimas;
15. Kaltinimas;
16. Drąsos netekimas;
17. Pyktis;
18. Kerštas/teisėtas pasipiktinimas;
19. Įsiūtis, neapykanta;
20. Pavydas, apmaudas;
21. Nesaugumas, kaltė, žema savivertė, vienišumas;
22. Baimė, gedulas, depresija, neviltis, bejėgiškumas.

Namo alegorija nėra ideali, bet ji padės suprasti save ir aplinkinius. Pagrindinės taisyklės tokios:

1. Kai jau esi tam tikrame aukšte, visos tuo metu aplankančios mintys, net ir iš visiškai nesusijusių sričių, bus to panašaus emocinio atspalvio.
2. Iš dabartinio aukšto ranka pasiekiami tik gretimi aukštai. Pavyzdžiui, kai esi rūsyje negali matyti, kas yra penktame aukšte. Taip, panirusiam pesimizme, bus labai neįmanoma pamatyti viltį ar džiaugsmą. Jam artimi bus sunkesni jausmai –  frustracija ir nekantrumas arba kiek lengvesnis – nuobodulys.
3. Peršokti kelis aukštus ir staiga iš pesimisto tapti optimstu yra neįmanoma. Pakeliui būtinai paeiliui pereisi visus tarpinius aukštus. Pavyzdžiui, esantis depresijos aukšte, savo kelyje viršun būtinai praeis aukščiau esančius kerštą, pyktį, kaltinimą, abejonę ir t.t.. Gera žinia, kad tapiniuose aukštuose nebūtina užsibūti. Kai kuriems tai pavyksta padaryti per kelias minutes ar sekundes. Kartais kelionė aukštyn tokia greita, kad tarpinių nuotaikų net nespėsi suvokti ir įvardinti.
4. Nesvarbu, nuo kurio aukšto pradėsi, kelionė aukštyn visada jausis kaip nuotaikos pagerėjimas, o kelionė žemyn – kaip pablogėjimas. Pavyzdžiui kaltės, vienišumo, nesaugumo užgniaužtas pasijaus nepalyginamai geriau kilstelęs iki neapykantos, keršto ar pykčio, nes čia atgaus galią kažką pakeisti. Labai svarbu tai suprasti tiek dėl savęs, tiek dėl aplinkinių. Nemalonu, kai kažkas, buvęs depresijoje, staiga pradėjo svaidytis keiksmais. Jei atvirai, buvo žymiai ramiau, kai jis pasyvai gulėjo ant sofos. Tačiau jam tai vienintelis kelias link ramybės ir vilties. Pasistenkim suprasti ir nesmerkti, negėdinti, kad nepastūmėtumėt vėl žemyn. Geriau pasidžiaukim pažanga ir padėkim greičiau palypėti aukštyn.
5. Kuo daugiau „aukštų“ tarp jausmų, tuo stipriau jaučiamas pasikeitimas. Pavyzdžiui, vaikai dažnai jaučiasi smagūs, laimingi, susidomėję, optimistai, tad jiems nusivylimas jausis labai skaudžiai, Todėl „dėl niekų“ apsipila ašaromis. Suagusiam, kurio pagrindinė buveinė – viltis, ramybė ir nuobodulys, iki nusivykimo bus tik pora aukštų. Tai nemalonu, bet ne toks didelis kontrastas kaip vaikui.
6. Ilgiau užsibuvę su nemaloniais jausmais, prie jų priprantame. Dažnai paklausti, kaip gyvenam, atsakom: „Viskas NORMALIAI“. Suprask: „Nieko tokio, kad man nuobodu, neramu ar pikta. Toks gyvenimas“.
7. Kai pripranti prie nuobodulio, pesimizmo, sudirgimo, labai paprasta nejučia nusmukti per kelis aukštus žemyn, nes tie jausmai vis dar bus įprastoje „normaliai“ zonoje. Pavyzdžiui, nusileidimas iš nuobodulio į nerimą yra gana didelis kelių aukštų nuosmukis, bet dėl įpratimo prie emocinio diskomforto, jis įvyksta nejučia. Bėda ta, kadai kai jau esi nerimo aukšte, arčiau yra ir pyktis, po to – nesaugumas, o paskui ir depresija. Kuo žemiau krisi, tuo sunkiau ir ilgiau bus lipti aukštyn.
8. Kuo ilgiau užsibūnam kažkuriame aukšte, tuo labiau ten įsitvirtinam, tarsi isikuriam, prisinešam daiktų, maisto. Tuo sunkiau paskui iš ten išsikraustyti.
9. Retkarčiais trumpam nusileisti į rūsį nėra blogai, bent jau tam, kad grįžę aukštyn labiau vertintume šviesą ir erdvę. Tačiau šiems privalumams įvertinti, tikrai nebūtina leistis labai giliai ir sėdėti ilgai, nes...
10. ... jaustis gerai - žymiai maloniau. Jei kam nepakanka tokio motyvo, pridėsiu, kad tai tiesiogiai lemia mūsų sveikatos būklę. Poveikis sveikatai prasideda maždaug nuo irzlumo,nekantrumo aukšto. Daugiau apie tai skaitykite čia.

O dabar pasitikrink, kuriuose jausmų namo aukštuose dažniausiai būni tu?

Rasa Židonienė

2021-02-24

Related Tags